ATMINTIS
ŽMOGUS, ATLAPA ŠIRDIMI
Dar prieš kelerius metus, bent porą kartų per dieną, galėjai sutikti žmogų, einantį pro Aušros Vartus greitu, plačiu žingsniu, atlapais skvernais ir atlapa širdimi. Ir būtinai „tapytomis“– dažais nuspalvintomis rankomis. Visi jį pažinojo. Tai buvo dailininkas, dailės klasikas Eduardas Urbanavičius, kuris jau daug metų kūrė čia pat už Aušros Vartų, M. Daukšos gatvėje, Vilniaus Senamiestyje.
Būdamas garbingo amžiaus, jis kiekvieną rytą tarsi jaunuolis vis bėgo į savąją studiją tapyti to vienintelio paveikslo, kurio dar sakėsi nenutapęs... Nors jo, akvarelės ir tapybos meistro, darbai, dovanoti, išvežti į svečių šalių galerijas, jau seniai rikiavosi ilgoje rikiuotėje, Eduardas buvo itin reiklus sau . Pagautas įkvėpimo, galėjo per savaitę kad ir kelis darbus nutapyti, bet vis guodėsi, kad jam diena per trumpa, kad jo studijoje mažoka šviesos, todėl tapyti kiekvieną dieną galįs vos po 2–3 valandas?!.
Į kaimynystėje esančią menų svetainę „Rojaus arka“ Eduardas įsiveržė tarsi viesulas: peržiūrėjo secesinio stiliaus sales, pakraipė galvą ir garsiakalbe paskelbė, kad čia surengs tapybos darbų parodą, nes nori žmones ugdyti ir rodyti profesionaliosios tapybos darbus ne tik galerijose, bet ir kitose erdvėse, ypač iškilmių ar švenčių metu, kad akys prasmingus vaizdus regėtų...
Eduardas atsisakė bet kokios jam siūlytos pagalbos, o kitą dieną mes savosiose erdvėse jau pamatėme keturiasdešimt Eduardo Urbanavičiaus darbų – daugiaprasmių, monumentalių ir skausmingų, kaip ir dalis jo gyvenimo tremtyje, gulaguose. Tada mes dar nežinojome, kad po kelerių metų Eduardo darbai šviesės, o abstrakcijos žaismu ir jaunatviškomis spalvomis, atsiradusiomis jo darbuose, stebėsis jo kolegos bendraamžiai ir vis girs jį dideliu darbų užmoju, dėl minties ir išminties, kuria buvo gausiai apdovanotas...
Eduardo užmojai išties buvo dideli: laukė jubiliejinė paroda, kuriai jis ruošėsi kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę mintyse ir darbuose vaikščiojo Senamiesčio stogais, skaičiavo Užupio angelų nuodėmes, kurios dabar jau įprasmintos jo darbuose…
Ir visiems, jį pažinojusiems ir mylėjusiems, jau buvo žinoma jo gyvenimo legenda, kodėl Eduardas tapo dailininku. „Viskas tada, jaunystėje, buvo labai paprasta – auksarankis tėtis padirbo smuiką ir nutarė, kad būsiu smuikininkas, bet smuikelį kažkas pavogė, todėl tapau dailininku“, – linksmino mus Eduardas, pasakodamas ir gausybę kitų neįtikėtinų nutikimų jo margaspalviame gyvenime. Tuo greitai ir patys įsitikinome, kai vieną rytą atėję į darbą radome Eduardą sėdintį ant mūsų svetainės laiptų basą, laikantį rankose vyriškas basutes, iširusiais dirželiais. „Tai va, matot, kaip dabar basutes gamina, šiandien ryte jas pirkau univermage, kol atėjau iki Senamiesčio, jos visiškai iširo, vėl reikės kitas pirkti...“
Miela ir maloni buvo mums Eduardo kaimynystė – čia jis pas mus užsukdavo su kolegomis parodyti jiems naujausių savo darbų, čia jo ieškojo draugai iš Kauno, į čia skambino ir jo parodą aplankė visi, kurie domėjosi jo kūryba. Eduardą tuomet aplankė nežinomas ir nepažįstamas jo bendrapavardis net iš tolimosios Australijos, perskaitęs apie Eduardo parodą ir norėjęs žinoti, gal jiedu giminės esą...
Ir įdomių, ir jautrių pasakojimų išgirdome iš Eduardo per tuos penkerius bendravimo metus. Jis buvo nenuilstantis pasakotojas, turėjo puikią atmintį ir 50– ties metų senumo įvykius pasakodavo su įvairiomis smulkmenomis, o jo klausantis atrodė, kad tie įvykiai nutiko tik vakar. Žinojome, kad Eduardas buvo ir labai pilietiškas, teisingas, nebijojo pareikšti savo nuomonės ir dėl atgimusios Lietuvos ateities, buvo nuėjęs net į vieno laikraščio redakciją paauklėti jo savininkų... “Rojaus arkoje” jis aktyviai bendravo su akademiniu jaunimu – būsimaisiais dailininkais, architektais, muzikais, baleto artistais. Bendravimas su Eduardu jiems buvo naujų parodų aptarimas, jų darbų vertinimas. O Eduardas pašmaikštaudamas vis įterpdavo, kad “mokinys, kuris daužo internato langus, vargu, ar taps geru dailininku...” Todėl nenusakomai skausminga buvo ta akimirka, kai viensyk nuskubėję į jo dailės studiją radome Eduardą nualpusį ant nebaigtų tapyti darbų...
Eduardo Urbanavičiaus darbų dar ir šiandien galite pamatyti “Rojaus arkoje”. Rodos, ir pats dailininkas greitai čia ateis ir išties dažais nuspalvintą savo ranką...
Nijolė Baltulienė - menų svetainės "Rojaus arka” savininkė
